Natiurmorto žanras tapyboje senas ir amžinas, kaip ir pats menas. Stebėti, tyrinėti, stengtis perprasti, gėrėtis ir stebėtis tuo, kas mus čia pat supa, ką turime gavę iš gamtos ar savo rankų, ir visa tai nupasakoti vaizdais – tai būdinga visiems laikams ir visoms kultūroms. Kinai, japonai tokias kompozicijas piešė ant šilko, porceliano, apie senovės graikų tapytojų sugebėjimus vaizduoti daiktus rašė dar Antikos istorikas Plinijus, romėnų patricijų vilose grindis, sienas puošdavo mozaikos, freskos vaisių, gėlių, vazų, valgių ir sidabro rykų bei pan. motyvais. Europos viduramžiais, kai žemiškoji buitis buvo laikoma nevertu vaizduoti laikinu tarpsniu, tik pakopa į tikrąjį, amžinąjį gyvenimą, vis dėlto apaštalų, šventųjų, kankinių atvaizduose atsirasdavo realių daiktų atvaizdų paprastai su simboline, moralizuojančia prasme. Renesanse, kai dailininkai perprato perspektyvos, šviesos dėsnius, aplinka tapo įdėmių studijų ir iliuzinio vaizdavimo objektu. Tačiau tikrąja prasme natiurmorto žanras išsiskleidė ir suklestėjo baroko epochoje, XVI-XVII a., ir ypač olandų, flamandų tapyboje, susiformavo tam tikri natiurmortų tipai pagal vyraujančius motyvus – gėlių, vaisių, žuvų, medžioklės trofėjų, knygų, muzikos reikmenų, valgių stalo, turgaus, virtuvės, miško ir t.t. Į dailės istoriją įėjo nemažai talentingų tapybos meistrų, atsidėjusių tik natiurmortams, puikiai komponavusių motyvus, valdžiusių ir jų formas, ir prasmes, nuotaikas, potekstes.
Ir po šio aukso amžiaus natiurmortas nebuvo pamirštas iki pat mūsų laikų. Kas gi nežino postimpresionizmo eksperimentatoriaus Sezano obuolių, van Gogo saulėgrąžų ar kubistinių Pikaso, Brako kompozicijų su vazomis, gitaromis? Kiekvienos epochos menininkai randa vienokį ar kitokį vidinį dialogą su nebylia, bet ne beprasme mūsų betarpiška, ranka pasiekiama aplinka. Na, ir mūsų dailininkai prieš keletą dešimtmečių čia rasdavo užuovėją nuo įgrisusio “socialistinio realizmo” ideologinio diktato.
Šis žanras konkretų pavadinimą gavo XVII a. Olandijoje - still leven, pagal jį ir vok. Stilleben, angl. Still life – sustingus būtis. Prancūziškasis terminas atsirado diskusijose jų Akademijoje - nature morte, t.y., mirusi gamta. Tai nėra visai teisinga. Natiurmortas kalba ne apie mirtį, nebūtį, na, nebent moralistiniai vadinamieji vanitas su kaukolėmis, gęstančiomis žvakėmis ir pan. Ne kokios nors būrėjos, o žymus kardiologas, habilituotas mokslų daktaras, akademikas Jurgis Brėdikis neseniai viename interviu kalbėjo: “Gyvename virpesių pasaulyje. Kiekvienas daiktas, objektas ar subjektas turi savo vibraciją, virpesių dažnius: ir stalas, ir jūs, ir aš, ir maistas taip pat. Gyvūnai, išlikusių laukinių tautų gentys lengvai jaučia virpesius, nes turi stiprų ryšį su gamta”.
Taigi natiurmortas ir kūrėjui, ir žiūrovui nėra tik negyvų daiktų išorės stebėjimas. Tai yra būdas susikaupti, pasikeisti, išgirsti tuos virpesius, o taip pat ir save, tai yra tam tikra meditacija.
Todėl galerija AIDAS šioje parodoje “Menų tilto” erdvėje pristato tuziną įvairaus braižo, įvairios pasaulėjautos ir estetinių nuostatų dailininkų būtent šio žanro kūrinių.